užvodijimas

×užvõdijimas sm. (1) → užvodyti: 1. Sut. 2. Q268, CII176, N Tada bažnyčios tarnas tur be užvodi[ji]mo ir be trukliaus pagalei sekančiojo būdo elgtiesi Mž119. O nuo (=nū?) Ponas mano Dievas man pakajų apsukui davė, kaip nė vieno priešnyko, nei pikto užvodij[i]mo daugesni nėra BB1Kar5,4. \ vodijimas; užvodijimas